Susiruošę, pilnu Aleksoto bendruomenės centro narių ir bičiulių autobusu išvykome į Prūsiją, į tas vietas, kur prasidėjo kryžiuočių invazija ir kur ji po 200 metų buvo užbaigta.
Pirmąją kelionės dieną, liepos 16, pasiekėme toliausiai pietryčiuose prūsų gyventą Kulmo žemę. Aplankėme Kulmą ir Torūnę. Kulme prasidėjo kryžiuočių įsitvirtinimas ir skverbimasis į prūsų žemes. Tądien pratinomės prie kaitros.
Antrąją kelionės dieną, liepos 17, vykome link Stenbarko (Tanenbergo) iš vakarų pusės ir mums gerai sekėsi. Likus kokiems 4 kilometrams iki mūšio lauko, pasivijome lėtai judančią automobilių koloną ir palengva, aplenkdami pėsčiųjų voras, prieš 11 valandą pasiekėme miestuką ir jo pakraštyje lauke pastatėm autobusą. Ir tuoj po mūsų plūstelėjo autobusų lavina. Pasiėmėm vandens, skėčius, skrybėles ir nužygiavome į mūšio lauką. Rinktis vietą jau reikėjo kaip gerai užpildytame pliaže, dar vis išlaikant minimalią asmeninę erdvę. Vaikščioti jau nesinorėjo, saugant vietą ir dėl kaitros. Labai gelbėjo gaivus vėjelis, be jo būtų buvę visai prastai. Kai galva jau gerai užkaisdavo, pildavom vandens į kepuraites ir užsivoždavom. Kokią valandą garuodamos neblogai vėsindavo galvą.
Greta vyko kariuomenės ir harcerų rikiuotė, nuslinkau nufotografuoti. Jie toje rikiuotėje kepė kokią valandą, jokio sutrumpinimo nebuvo, viskas buvo išsakyta, viskas išvardinta, visi gėles prie paminklo dėjusieji įvardinti, o jų buvo nemažai.
Kas nepatingėjo nueiti iki lietuvių karių stovyklos, tikrai nepasigailėjo. Lietuvių stovykla vienintelė buvo atvira lankytojams, o joje vyko visas Vytauto Didžiojo ir jo karių išrengimo mūšin ritualas – aptaisymas šarvais, girdymas gira, buvo priimami pagarbą pareikšti atvykę lankytojai, buvo bendra malda prieš išėjimą į mūšį, dirbo kalviai, ginklininkai, amatininkai. Tai, mačiusiųjų žodžiais, buvo įspūdingas veiksmas ir reginys.
Belaukiant 14 valandos, žiūrovų minia tiek sutirštėjo, kad beveik neliko vietos atsiremti pusiau gulomis. Buvo pagarsintas nurodymas visiems sėdėti ant žemės ir suskleisti lietsargius. Beveik visi tuos nurodymus vykdė. Tai įgalino, ištempus kaklus matyti po kokį trečdalį mūšio lauko. Tačiau priešais mane į sprindžio dydžio tarpelį paskutiniu momentu įsiskverbė bobulė su sulankstoma kėde, dar išskleidė kėdutę anūkui ir dar įterpė ir savo dieduką. Nors lenkai ir aršiai rėkė ant jų, taip jie ir liko, tik išsirikiavo siauriau, žiūrėjimo kryptimi. Teko prisiirti prie tos bobulės krėslo iš šono ir, perkreipus galvą, bandyti šiek tiek pamatyti ir, retkarčiais pasikėlus klūpomis, bandyti nufotografuoti veiksmą.
Nuo begalės žmonių trypimo kilo dulkės, jas vėjelis pūtė į laukus ir vakarop apylinkės skendėjo dulkių debesyse. Aplink nuolat kaukė ambulansai, sunkiai privažiuodami teikti pagalbą. Tualetų buvo mažai, bet jų kaip ir nereikėjo – viskas buvo išprakaituojama.
Į mūšio lauką išėjo pulkai šarvuotų vyrų ir raitelių, mūšis prasidėjo. Jį lydėjo sakmės lenkų kalba ir giesmės, keliančios šiurpulį. Nebuvo nutylėta lietuvių kariuomenė ir Vytautas Didysis. Pagal siužetą kariuomenės manevravo, susiremdavo, šaudė bombardos, o pradžioje kryžiuočiai įteikė sąjungininkams du kalavijus, ragindami pradėti mūšį. Galiausiai mūšio lauką užtvindė kokia pora tūkstančių karių, blizgančiais šarvais, raudona ir balta apranga ir kovėsi vyras prieš vyrą (na, iš tiesų imitavo kovą). Sunkiai įsivaizduojama, kaip jie pakėlė 34 (galėjo būti ir daugiau – meteo.pl rodė, kad apylinkėse buvo prognozuojama iki 40) Celsijaus laipsnių kaitrą. Šaltiniai sako, kad ir tikroji mūšio diena buvo be galo karšta. Matėme kelis nuleipusius gelbėjamus karius. Mūšiui pasibaigus, buvo išvardinti visi dalyvavę daliniai, įvardinti Jogailos ir Ulricho von Jungingeno rolių atlikėjai ir čia lenkai nematė reikalo pasakyti, kas buvo mūsų Vytautas Didysis.
Po mūšio žmonės pradėjo sklaidytis, keldami dar daugiau dulkių ir palikdami kalnus šiukšlių, plastmasinių butelių. Susidarė ilgos eilės prie netankių alaus kioskų. Gelbėti žmonių atvažiavo gaisrinė ir visą minią maudė tiesiai iš brandspointo. Matėm tokią vieną, o būtų jų reikėję gal kokių 20. Po to sekusiomis kultūrinėmis programomis jau ne tiek daug kas domėjosi. Norėjosi alaus ir pavėsio, o kaitra laikėsi. Virš mūšio lauko praskrido 5 ar 7 reaktyvinių mokomųjų lėktuvų grandis. Policijos ir tvarkdarių kaip ir nesimatė.
Na, ir prasidėjo išvažiavimas. Startavę 17 valandą, iš lauko kokius 40 metrų į keliuką važiavome pusketvirtos valandos. Leipome iš karščio, gelbėjomės autobusų pavėsiuose, bet dar užteko parako imti šokti ir dainuoti. Tuoj prisijungė greta buvęs lietuvių autobusas ir būrelis lenkų iš kitų autobusų. Jiems taip patiko, kad sakė, darykim ką nors vėl sueiti į uniją. Sakėm, pagalvosim, kaip jus prisijungti. Kai jau išjudėjom į vakarų pusę, tai negreitai, bet nuolat važiuodami, pasiekėm Varšuvos – Gdansko magistralę ir pasukome Gdansko link.
Akivaizdžiai nebuvo tinkamai pasirengta tokiam žmonių ir transporto antplūdžiui. Buvo pasklidus žinia, kad aplinkui mirtini 20 kilometrų transporto kamščiai. Vietiniai gyventojai mikliai rinko zlotus už parkingus, o po mūšio ir po zlotą už kiekvieną (nesvarbu, kokio dydžio) iš žarnos pripiltą vandens butelį.
Trečiąją kelionės dieną, liepos 18, karštis nuslūgo ir jau komfortiškai jausdamiesi, vaikščiojom po Sopotą (ten gavom ir lietaus) ir po puikųjį Gdansko senamiestį. Tiesiai iš ten, apsunkę nuo patirtų ekstremalių įspūdžių laimingi grįžom namo. Nesigailim.






Naujausi komentarai