Abdonui Lietuvninkui būtų 85 metai
2006 metų pavasarį Abdonui Lietuvninkui, operos dainininkui, bosui (bass profundo) būtų sukakę 85 metai. Ši sukaktis Lietuvoje buvo gražiai pažymėta – Operos teatre parengta parodėlė, Operos žurnale Bravissimo apie Jį yra išspausdintas straipsnis, radijas “Klasika” parengė ir transliavo valandos trukmės laidą, gausiai inkrustuotą Jo dainų bei arijų įrašais. Abdonas Lietuvninkas 1937 – 1953 metais gyveno Aukštojoje Fredoje, čia brendo kaip dainininkas, užima ryškią vietą šio krašto įžymiųjų žmonių tarpe, todėl Jam su pagarba skiriamas šis atminimo puslapis.
Taip jau atsitiko, kad Abdonas Lietuvninkas šias eilutes rašančiajam buvo dėdė, todėl skaitytojas tenepyksta už asmeniniais prisiminimais grįstą rašinį.
Abdonas Lietuvninkas gimė 1921 04 20 Mokolų Naujienoje, netoli Marijampolės. 1950 baigė Konservatorijos Petro Olekos dainavimo klasę. Nuo 1947 metų Operos ir baleto teatro solistas. 1951 metais laimėjo III vietą Pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje Berlyne. 1954 tapo nusipelniusiu artistu. Nuo 1959 iki 1972 Vilniaus pedagoginio instituto, o nuo 1972 Konservatorijos dėstytojas. Vaidmenys: Masalskis Balio Dvariono „Dalioje”, Galickis A. Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“, Bazilijus Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjuje“, Mefistofelis Š. Guno „Fauste“, Greminas, Renė P. Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“, Jolantoje“, Pimenas, Varlamas M. Musorgskio „Borise Godunove“, Ramfis, Karalius, Monteronė, Sparafučilė Dž. Verdžio „Aidoje“, „Rigolete“ ir kt., virš 50 vaidmenų. Daug koncertavo, Jo repertuare buvo daug romansų, klasikos ir lietuvių liaudies dainų. Gastroliavo Lenkijoje, Rytų Vokietijoje, Suomijoje. Mirė 1995, palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Pagal sovietinę Lietuvos enciklopediją, 2 tomą, 1986.
Pasiklausykite Franco Šuberto dainos “Jūrų banga”, įdainuotos Abdono Lietuvninko, fortepijono partija – Aloyzas Končius, įrašą (128 kbps). Už įrašą ačiū Lietuvos nacionalinio radijo įrašų ir leidybos studijai.
Iš sūnėno Alvydo prisiminimų
“Abdytis atvažiavo!” – toks nevaldomas džiaugsmo pliūpsnis ištikdavo mus, vaikus, kiekvienąsyk, kai į kiemą įsukdavo Abdono „Pabieda“. Tai būdavo šventė, kurios laukdavom, o sulaukę iš džiaugsmo versdavomės kūliais, Jam atiduodavom visą savo vaikišką meilę. Abdonas mylėjo vaikus, buvo nepavargstantis išdaigininkas, į savo pokštus įtraukdavo ne tik mus – sesutę, savo dukrą, mane, bet ir mūsų draugus. Ir tai, mums augant, tęsėsi ilgai. Ko tik neprikrėsdavom! Kartą mudu, besimokydami svaidyti peilį, subadėm visas senelės kambario duris, bet Mamulytė ant Doniuko paprastai neužpykdavo… Arba, pastvėręs mane, jau nemažą vaikėzą, užsikėlė besispardantį ant sprando ir juokdamasis pernešė visa pagrindine Fredos gatve, o aš iš sarmatos neturėjau kur dingt!
Abdono dėka anksti pažinom operą. Kai gastroliuodavo Kaune, liepdavo ateiti prie teatro. Tada išeidavo visas kostiumuotas nugrimuotas į lauką, sesutę užsikeldavo ant sprando, mane už rankos ir tokius „zuikius“ įvesdavo į teatrą pro tarnybinį įėjimą. O mes, prisėdę kur ant laiptelio, klausydavom Jo dainavimo, gėrėdavomės ir didžiuodavomės…
O kelionės Jo mašina į Palangą arba lankyti Mamulytės, besigydančios sanatorijoje, įsirėžė atmintyje ilgam. Abdonas mėgo techniką, pats taisydavo savo automobilius, neretai, kelyje sugedus, grįždavo tepaluotom koncertinių marškinių rankovėmis. Automobilis buvo lyg neįgyvendintų Jo techninių siekių simbolis. Su savo „Pabieda“ Abdonas ir mane išmokė vairuoti.
Prieš pradėdamas dainuoti, Abdonas Kauno universitete studijavo mechaniką. Jis visada šiek tiek gailėjosi, kad netapo inžinieriumi, šią profesiją vertino labiau už dainininko. Tai jutau, kai pats tapau inžinieriumi, iš Jo dėmesio.
- Žinai, aš per 20 metų visiškai užmiršau termodinamiką, – kartą lyg apgailestaudamas pasakė man.
Dažnai pasakodavo visokias istorijas, raitydavomės iš juoko, Jam atpasakojant dažnas teatralų išdaigas. Vienas Abdono pasakojimas apie unikalų vokiečių statinį, išlikusį per karą – laivų keltuvą man įsirėžė dar vaikystėje. Neseniai, prisimindamas to pasakojimo intrigą, aplankiau tą keltuvą netoli Berlyno.
Kol gyveno Fredoje, Abdonas bitininkavo. Operai persikėlus į Vilnių, iš Jo bityno sode liko pora tuščių avilių ir kartą žiūrim, kad viename įsikūrė atskridęs spiečius. Kas prižiūrės? Kadangi nei mano tėtis nei senelis nebitininkavo ir nerodė noro pradėti, teko man – penktokui. Abdonas pamokė ir atvažiuodamas pakontroliuodavo. Taip išmokau bitininkauti, nors tais laikais už savo bitininkavimą buvau Jo dažnai baramas, bet už tai įgijau atsparumą gyliams.
Abdonas buvo besąlygiškas gyvūnų globėjas, gelbėdavo kiekvieną nelaimėn pakliuvusį gyvą padarą, nuolat namie turėdavo kelis nelaimėlius šunelius ar paukščius. Kartais Abdonas būdavo smarkus ir žodžio kišenėje neieškojo. Sykį, lesinant balandžius, su akcentu kalbantis pilietis Jį sugėdino:
- Ui, draugas Lietuvninkai, kodėl juos maitinate? Juk tai parazitai!
Tokia pastaba Abdonui buvo iš esmės nepriimtina, todėl Jis momentaliai rado aštrų atsakymą:
- Man taip jau sakė, kai vokietmečiu maitinau žydą!
Nepaisant retkarčiais plyksteldavusio ūmumo, žmonės Jį mėgo. Abdonas draugavo su visais:
- Šiandien namo išvežioju kurjerius! – taip ir padarydavo.
Abdonas buvo puikios išvaizdos, aukšto ūgio, lieknas, fiziškai stiprus, turėjo galingą unikalaus tembro balsą. Įdomu, kad, dainininkams juokais varžantis, Jis, gilus bosas, paimdavo aukštas tenorų natas. O kai retkarčiais kambary užtraukdavo, drebėdavo langų stiklai ir mes, neišlaikydami tokio garso, sprukdavom lauk. Jaunystėje Abdonas boksavosi ir kartą, jau daug vėliau, buvo juoko, kai Jis kažkur pardavėjo buvo palaikytas Algirdu Šociku ir pardavėjas niekaip nenorėjo sutikti, kad prieš jį tąsyk buvo ne garsusis ringo džentelmenas.
Jis priklausė tai dainininkų kartai, kuri dar neturėjo galimybių stažuotis La Skaloje. Nepaisant to, Abdonas būtų galėjęs pasiekti nepalyginamai daugiau, reikėjo tik deklaruoti ištikimybę sovietinei tvarkai arba likti Maskvos Didžiajame teatre, į kurį po Berlyno festivalio buvo paskirtas. Bet Jis buvo principo žmogus ir savo principų į karjerą neiškeitė.
Asmeniniame gyvenime Abdonas ne visada buvo laimingas, tai būdavo galima pajusti per subtilų Jo romansų ir dainų liūdesį.
Toks tad buvo Abdonas Lietuvninkas, vienas iš mano didžiųjų autoritetų, be žodžių mokiusių, koks lietuvis turi būti.
Iš sesers Aldonos atsiminimų
Abdonas gimė Suvalkijoje, ūkininkų šeimoje. Abdono mama Konstancija buvo graži, kol buvo netekėjusi, sunkiai gynėsi nuo piršlių. Piršliams atvažiavus, dažnai savo mamai padarydavo nemalonumų. Kartais užsimaudavo storas vilnones kojines, įlipdavo į pelenus, užsirišdavo bet kokią prijuostę iš virtuvės ir oriai įžengdavo į seklyčią pas atvykusius…Vieną kartą, mano senelei nesant namie, ji pas atvykusius piršlius išstūmė neblogos išvaizdos samdomą merginą. Ši labai gerai pasijuto ir piršliams labai patiko, o mano mama nešė į stalą, vaišino ir savo vaidmeniu buvo labai patenkinta. Bet kai svečiai kartu su mergina sėdo į gražias, gražiais žirgais pakinkytas roges su skambalais ir išlėkė pasivažinėti, o tvartuose pradėjo žviegti kiaulės, teko pasikaišyti sijoną ir kibirais nešti joms ėdesį, tada savo išdaigų pasigailėjo… O sekmadienį tas pats piršlys, Marijampolės bažnyčios šventoriuje sutikęs jos mamą, klausė, kada gali atvažiuoti sutartuvėms. Mama, įtarusi, kad dukra vėl kažką iškrėtė, piršlį paprašė, kad nevažiuotų.
Laimėjo jaunas, gražus „amerikonas“ Pijus, kuris po keturių vedybinio gyvenimo metų panoro dar kartą išvažiuoti į Ameriką vieniems metams padirbėti. Mama nesutiko išvažiuoti iš Lietuvos, ypač, kad aš buvau dar tik dviejų metukų. Greitai po jo išvažiavimo prasidėjo Didysis karas ir tėtis negalėjo sugrįžti net septynis metus. Per karą ūkis buvo vokiečių sudegintas. Mamai atstatyti ūkį padėjo giminės ir kaimynai. Tėtei sugrįžus, nedidelėje pirkioje gimė Abdonas. Buvo gražus vaikas, bet labai rėkė. Kaip dabar matau jį stovintį ant mamos kelių, su dekoltuotais be rankovyčių marškinukais ir iki įraudimo rėkiantį.
Abdonas vaikystėje buvo tylus, ramus, klusnus. Jokių problemų, išskyrus mokslą gimnazijoje, tėvai su juo neturėjo. Nuo pat kūdikystės buvo labai dosnus. Atėjusiam pavargėliui nešė dovanoti savo batukus, žaisliukus, ar ką nors kitą. Kartą elgeta, duodamas mamai stambų banknotą, sako:
- Jūsų sūnelis man padovanojo.
Grodamas ansamblyje smuiku, pirmą savo atlyginimą, grįžęs namo, pakišo po mano pagalve, man miegant. Studijų metais, kai jo draugai studentai pradėjo kelti savo vestuves, maisto atsargos mūsų namuose neretai sumažėdavo.
Abdonas, būdamas dar mažutis, jau domėjosi technika. Jį traukė dviračiai ir motociklai. Nežinau, kokia dingstimi mūsų kieme atsirado autobusas. Mažasis mūsų Abdytis jame apsigyveno. Net pavalgyti nebuvo galima jo išvilioti. Kartą užburzgino ir pajudėjęs, autobusas atsirėmė į tvorą. Jam tada buvo keturi metukai.
Marijampolėje, būdamas vyresnėje klasėje, išėjo su draugais pačiuožinėti ant Šešupės ledo. Įvyko susidūrimas ir Abdonas ilgai gulėjo ant ledo be sąmonės, draugų paliktas. Čiuožinėjo šviesoje, o namo grįžo visai sutemus. Matyt, tai atsiliepė jo sveikatai, persišaldymas pakenkė širdžiai. Bet jis buvo fiziškai stiprus ir tai netrukdė jam normaliai gyventi bei dainuoti.
Baigiant gimnaziją, Abdoną sudomino boksas, jam porą kartų padėjęs sovietų okupacijos metais, susidūrus su chuliganais. Kartą, beboksuodamas „kriaušę”, sudaužė palubėje kabančio šviestuvo apatinį stiklinį gaubtą į smulkias šukes. Per visą naktį dirbo juvelyrinį darbą klijuodamas tas šukes. Ryte gaubtas jau buvo savo vietoje. Darbas buvo labai kruopštus, ir niekas to nepastebėjo, kol pats nepasakė.
Baigęs gimnaziją studijavo techniką. Įstojęs ir lankydamas Konservatoriją, studijas Universitete nutraukė. Rektorius Kazimieras Baršauskas vėliau jį vis ragino studijas užbaigti, bet, Operą perkėlus į Vilnių, tai buvo neįmanoma.
Ir gamtą mylėjo nuo mažumės. Kartą tėtis parnešė iš laukų narvelyje du kiškiukus pasidžiaugti vaikui. O šis, pamatęs, ėmė šaukti:
- Nereik nereik! Paleist paleist! – paleido.
Jau dainuodamas Operoje, kartą gatvėje, prie atviro šulinio, pastebėjo stovintį rusų karininką. Priėjęs, šulinyje pamatė ant vamzdžio užsikabinusį, cypiantį šunytį.
- Lįsčiau jį ištraukti, – sakė karininkas, – bet su uniforma, negaliu.
Tada į šulinį lindo Abdonas, o karininkas laikė jį už kojų. Šuniuką išgelbėjo. Vėliau, kiek lengvesniu būdu, atsirado dar du šuniukai ir buvo auginami visi trys. O balandžiai kartu su žvirbliais, kuriuos jis lesindavo, anksti rytais belsdavosi į langus, o jam išėjus į gatvę, lydėdavo gatve gerą galą, sukdami virš galvos ratus. Studijuodamas visas vasaros atostogas praleisdavo sode prie bičių. Turėjo daug avilių. Prie jų dažnai eidavo be tinklelio, plikom rankomis. Vėliau, grįždami, sovietiniai kareiviai sunaikino visą bityną.
Spaudoje rašė, kad jau vaikystėje Abdono balsas skambėjo pašešupiais. O iš tikrųjų jis niekad nedainuodavo. Kartą, mūsų namų šventėj, dainuojant jaunimui, išgirdau ir Abdono balsą. Jo balsas mane užimponavo. Tuomet pas mus gyveno Konservatorijos studentas Jeronimas, kuris pas Babravičių lankė dainavimą. Paprašiau, kad jis nusivestų Abdoną patikrinti balsą.
- Jei balsą bus galima apvaldyti, galės dainuoti. – pasakė Babravičius. O vėliau sakė:
- Laimingi kaimynai, kurie gali jį girdėti.
Vėliau prof. Lašas Abdono tėtei sakė:
- Tikrinant Jūsų sūnaus plaučius, mano aparatas neišlaikė – sulūžo.
Kiek prisimenu, namuose operų partijų jis neruošė. Pasiskambindavo fortepijonu, pakosčiodavo, pamurmėdavo ir išeidavo į repeticiją. O kartais, atėjęs į virtuvę, taip „užplėšdavo“, kad, atrodė, langai išbyrės. Mes su mama, aišku, tuo nesidžiaugdavome. Vaišėse, namuose ar kitur Abdonas niekad nedainuodavo ir nemėgo ilgai sėdėti prie stalo. Dažnai susirasdavo vaikų ir su jais patriukšmaudavo. Labai mėgo bendrauti su vaikais, pats turėjo dukrą. Žiemą, parvažiavęs iš Vilniaus, prie automobilio prikabindavo porą rogių su vaikais ir, pavažiavęs, kažkokiu būdu išversdavo juos į pusnį. Kiek jiems būdavo džiaugsmo! O jis, roges atkabinęs, važiuodavo toliau.
Abdonas negėrė, tik daug rūkė. Pirmose gimnazijos klasėse jis turėjo draugą Vytuką, Naumiesčio burmistro sūnų. Šis labai simpatingas berniukas, turėjo už ką pirkti cigarečių ir jiedu, palindę po Šešupės tiltu, rūkydavo. Tai virto įpročiu, kurio Abdonas atsisakė tik likus aštuoniems metams iki gyvenimo pabaigos.
Tėtis, būdamas Amerikoje, mokėsi groti smuiku ir namuose kartais pagrodavo. Mama kartu su jaunystės drauge pulkininkiene Mašanauskiene padainuodavo. Būdavo ko pasiklausyti. Aš lankiau Konservatorijoje smuiko klasę ir 1939 metais Abdonas taip pat įstojo į Konservatoriją, smuiko klasę. 1943 metais grojo smuiku, kiek vėliau ir valtorna Kauno Radiofono orkestre.
Grįžus sovietams, už nepakankamą repeticijų lankymą Abdonas orkestro vadovo Graužinio buvo apskųstas, sulaikytas ir uždarytas į karinį komisariatą, iš kur gana greit turėjo būti pasiųstas į frontą. Ėjau prašyti pagalbos pas operos solistę Staškevičiūtę, kurios laukiamajame gulėjo storas sąsiuvinis pageidavimams įrašyti. Ji tada užėmė kažkokias aukštas sovietines pareigas. Kai nuėjau atsakymo, man buvo pareikšta, kad ji rūpinasi dainininku Vasiliausku (toks atrodo buvo), o visais eiliniais dainininkais ji negalinti pasirūpinti. Tada Abdoną išgelbėjo universitetas. Tuomet jis vienu metu studijavo, lankė Konservatorijoje dainavimą ir grojo Radiofono orkestre.
Kitą kartą buvo dar blogiau. Neprisimenu, kokiu būdu ar kieno skundimu buvo uždarytas ir dvi paras išlaikytas KGB rūmuose. Buvo verčiamas jiems tarnauti. Jis atsisakė ir, nepalūžo, net pastatytas prie sienos. Baugindami du kart šovė į sieną jam prie galvos, namo grįžo apsvilintais plaukais.
- Galvojau, tegul šauna, vis tiek aš žmonių nešnipinėsiu.
Į tarptautinį vokalistų konkursą, kuris vyko 1951 metais Berlyno festivalio metu, iš Operos buvo siunčiami trys: Abdonas, Stasiūnas ir Saulevičiūtė. Maskvoje teko dalyvauti konkurse, nes kandidatų buvo labai daug. Iš trijų lietuvių laimėjo Abdonas. Berlyne dainavo penkiuose turuose. Keturi praėjo gerai, o penktame, paskutiniame, buvo paprašytas padainuoti romansą. Profesorius maskvietis, kuris jį lydėjo, pasakė, kad jis dainuotų “Žaliojoj lankelėj”, nes jokio romanso nemokėjo.
- Šią dainą seniai buvau repetavęs, o ir lietuviškas žodis taip neįprastai suskambėjo tarptautinėje aplinkoje, kad aš kažką truputį ne taip… Žiūriu, komisijos nariai jau rašo… Atsidūriau trečioje vietoje, – bet tai buvo laimėjimas, grįžo laureatu. Prieš važiavimą į Berlyną jam buvo pasiūtas frakas, kiti priedai, lakiniai batai. Grįžus viską reikėjo grąžinti, tik batai buvo nekokie, nes jau buvo paspardęs futbolą. Jam paskirtos premijos buvo išmokėta tik trečdalis.
Kitą kartą buvo proga išvažiuoti į Belgiją, į karalienės ruošiamą tarptautinį vokalistų konkursą, bet kažkas jam nepatiko ir jis atsisakė vykti. Visi jį įkalbinėjo važiuoti, bet žmona jam pritarė, tai taip ir liko neišvykęs. Vilniaus operoje kartais gastroliuodavo pasaulinio masto dainininkai. Išgirdę Abdoną, sakydavo:
- Ko čia sėdi, važiuok į Europą, į pasaulį!
- Atvažiuok į Prancūziją, Paryžius tau nusilenks. – O vėliau, supratę:
- Kaip gaila, kad negali išvažiuoti…
Berlyno festivalyje, La Skalos dirigentai jam sakė, kad tokio tembro balsas retai pasitaiko. Mama jam padovanojo balsą, pati turėjo labai gražaus tembro mecosopraną. Grįžęs iš Berlyno į Maskvą, Abdonas tuoj buvo paskirtas į Didįjį Teatrą. Jis nemanė ten pasilikti ir slapčia grįžo į Lietuvą.
Sovietmečiu Abdonas ne kartą yra pagelbėjęs kitiems, mėgo bendrauti su paprastais žmonėmis. Niekada niekam nepataikavo, pataikūnus ignoravo. Matyt, dėl šių savybių ir liko tik „nusipelniusiu artistu“.
Smarkesni jo charakterio bruožai reiškėsi jam subrendus. Kartą Kipras Petrauskas per repeticiją šūktelėjo:
- Lietuvninkai, reikia išsiplauti ausis!
- Plaunu, maestro, kasdien, su Kipro Petrausko muilu, bet nepadeda, – atsakė. Tada kaip tik buvo reklamuojamas Kipro Petrausko muilas su jo atvaizdu. Abdonas manė, kad maestro bus supykęs ant jo amžinai, bet, kai grįžo iš Berlyno festivalio, Kipras Petrauskas atvažiavo į aerouostą jį sutikti.
Abdoną laidojant, kapinėse prie karsto atėjo paprastas, niekam nepažįstamas žmogus su rožių vainiku. Ir labai šiltai prabilo…
Freda, 1998 kovas
A. A., savais ir mamos prisiminimais bei pasižiūrėjęs sovietinę Lietuvos enciklopediją, 1986.
Naujausi komentarai